Rudolf Schwarzkogler

Rudolf Schwarzkogler(1940-1969)
PERFORMANSŲ scenarijai
(1965-1969)

Scenarijus 21
(1965)

muša būgną su kalkėtais kaulais
r
Ištempia vielą ir perkerta
išpila pelenus
pripildo balioną dujų
pakaria kalkėtas lėles ir lavonus
pripildo balioną putų ir kirčiu jį susprogdina

Scenarijus 22
(1969)

A. laiko ametistą savo burnoje,nuryja gurkšnį vyno, tada išspjauna ametistą į sidabrinį dubenį,
išspjauna gurkšnį vandens ant ametisto sidabriniame dubeny, išima ametistą ir išgeria vandenį

Scenarijus 27
(1966-1968)

telepjėsė liza

ji graži mergaitė
liza sėdi tarp dviejų palmių šiltnamyje
ji dėvi baltas kojinaites ir batelius, baltą suknutę, baltą skrybėlaitę
ji apsupta keturių muzikantų, styginių kvarteto
styginių kvartetas griežia arnoldo šionbergo kvartetą g minoru
liza įsideda dramblio kaulo rutuliuką į burną tada atsigeria vyšninio likerio ir išspjauna dramblio kaulo rutuliuką į sidabrinį dubenį
pirmasis tempas
liza nusivelka suknutę
antrasis tempas
[liza įsikiša dramblio kaulo rutuliuką į dailiai išdažytą putę ir seilėm sušlapina spenelius]
trečiasis tempas vėmimas
liza atsiklaupia ir kišdama plunksną į gerklę vemia į dubenį
ketvirtasis tempas
liza turi krepšį kiaušinių priešais save ir su švirkštu pradeda pildyti juos rašalu šviesiai raudonu šviesiai mėlynu tamsiai mėlynu žaliu tamsiai žaliu violetiniu ir sudaužo juos į savo kelius (vieną po kito)

trečiasis tempas
liza geria juodą kavą

Scenarijus 37
(1968)

rėkiantis klykiantis dūžtantis stiklas
2 iš 3 aktorių guli galva galvon šalia durų taip, kad lankytojai turi perlipti per vieną jų, kad patektų į kambarį
3 ryškūs šviesiai raudoni kvadratai 1x1 m nupiešti ant grindų nevienodais intervalais

garsas:
oras sprūstantis iš oro kompresoriaus
apšvietimas:
mėlyna
aktorius turi elektros lemputę savo burnoje ir įsuka ją į rozetę
kai tik užsidega šviesa, girdimas elektrinis skambutis
tamsa
šviesa
vyras kuris buvo pririštas prie sienos savo batų raišteliais 1 m aukštyje ir kurio rankos buvo surištos už jo nugaros atsikanda [šviesiai raudono...]
apšvietimas:
greitai mirksinčios žalia ir rožinė
tada tamsiai mėlyna (indigo)
pirmasis aktorius sudaužo buteliuką amoniako
aitrus amoniako kvapas apima kambarį
trečiasis vyras persipjauna veną, kraujas teka į stiklinę
klūpėdamas antrasis aktorius spaudžia audėklą išmirkytą chloroforme prie savo veido, kol apalsta
pirmasis aktorius vemia į dubenį pusiau pripildytą žaliu skysčiu
garsas:
RIKSMAS
pirmasis aktorius mėto elektros lemputes
antrasis

Scenarijus 38
(1966)

tapyba meno galerijoje

į 1000 žalių kiaušinių įšvirkščiami dažai (šviesiai raudoni šviesiai mėlyni tamsiai mėlyni žali tamsiai žali violetiniai) kiaušinius lankytojai sudaužo ant didelio aliumininio stalo
Scenarijus 42
(1965)

jo veidas baltas
jos suknutė balta
jis apsuka kojinaitę aplink jos gerklę
jis užriša jai akis
jis apipila jos galvą dažais jis apipila jos krūtis vandeniu
jis nuplėšia jos suknelę - jis suriša jos rankas už jos nugaros tada kojas ir nuneša ją ant lovos
jis supjausto jos suknutę peiliu
jis panardina savo rankas į raudonus dažus
jis paliečia jos burną
jis apibintuoja jos kojas
jis išdažo ją baltai
jis užsagsto diržą apie jos krūtinę ir pakabina ją ant kablio - žemyn galva
jis apsuka kojinaites aplink ją

vienspalvės lėlės ir lavonai

Scenarijus 43
(1965)

baltas kvadratas
baltas apskritimas

eteris
chloroformas

plona viela
adata

pulsas
žvilgsnis

nukirptas
nukąstas

karščiavimas
liepsnojimas

geltona linija
raudona linija

Scenarijus 47
(1966-1968)

muzikinė komedija televizijai (spalvotai televizijai)

4 muzikantai (styginių kvartetas) sėdi šiltnamy ir griežia arnoldo šionbergo kvartetą g minoru arba bet kokį kitą kvartetą
jauna mergaitė balta skrybėlaite balta suknute baltomis kojinaitėmis ir bateliais pirmojo tempo metu gurkšnoja stiklinę balto likerio
antrojo tempo metu ji gurkšnoja stiklinę šviesiai raudono likerio
trečiojo tempo metu ji gurkšnoja stiklinę tamsiai violetinio likerio
ketvirto tempo metu ji atsiklaupia ant žemės ir kišdama plunksną į gerklę vemia į dubenį

zmones padekit kas galit

vertalas nr.1

Vagys vėl teikėsi atsibastyti į savo blogą ir paskelbti/perskelbti šventąjį karą gerb. komercijai, kuri po pažastim tebelaiko preiš du šimtmečius paslėptą prakaitą. Jūsų dėmesiui vagių vagies MARKIZO DE SADO dar neišversto (ir netapsiančio išverstu?) pornografinio romano "120 sodomos dienų" pradžių pradžia.

Platūs karai, kuriais Liudvikas XIV buvo apsunkintas jo viešpatavimo laiku, sausindami Valstybės iždą bei sekindami žmonių išteklius, neišlaikė paslaptyje ir to, kad vedė į suklestėjimą būrius parazitų, visad laukiančių visuomenės katastrofų, kurias užuot raminę, tik padidina ar patys jas ir sukuria, kad galėtų kuo galima labiau pasipelnyti. Šio tokio tauraus karaliavimo galas, galimas daiktas, buvo vienas iš tų Prancūzijos Imperijos istorijos periodų, kai buvo galima pamatyti vieną didžiausių šių mįslingų turtų iškilimų, kurių šaknys yra ne mažiau miglotos nei juos lydėję geiduliai bei pasileidimas. Tai atsitiko prieš pat šio periodo pabaigą ir neilgai trukus iki Regento siekio žymiojo tribunolo, pavadinto Chambre de Justice, priemonėmis išbaidyti visą spiečių, kai keturiems iš jų kilo idėja dėl nepaprastų pramogų, apie kurias ir ruošiamės papasakoti. Neturėtų būti daromos prielaidos, kad tai buvo išimtinai prasčiokiška ir vulgari klasė, padariusi šią apgavystę; aukščiausios reputacijos džentelmenai ėjo šutvės priešakyje. Diu de Blangis ir jo brolis X*** miesto Vyskupas, sukaupę begalinius turtus, patys savaime yra tvirtas įrodymas, kad didžiadvasiškumas nepaisė jokių progų eiti šiuo kelių į turtus. Šios dvi žinomos figūros, nors tiek jų malonumai, tiek jų biznis yra glaudžiai susiję su garsiaisiais Diursė ir Prezidentu de Kurvaliu, buvo pirmieji, kurie rado mūsų mėginamą aprašyti ištvirkimą ir kuomet kėslai buvo perduoti likusiems dviem draugams, visi sutiko imtis pagrindinių vaidmenų neįprastose orgijose.

Beveik šešis metus šie keturi ištvirkėliai, susigiminiavę per savo turtus ir polinkius, tikėjosi sutvirtinti ryšius susivienijimo pagalba, kuriame didesnę dalį negu visi kiti akstinai, paprastai atstojantys tokių ryšių pagrindą, užėmė pasileidimas. Viskas vyko taip, kaip jie ir buvo suplanavę: Diu de Blangis, triskart našlys ir dviejų dukrų, kurias žmona jam pagimdė, tėvas, pastebėjo, jog Prezidentas de Kurvalis atrodo susidomėjęs vedybomis su vyresniąja iš merginų ir, nepaisant familiarumo, į kurį, kaip pastarasis puikiai žinojo, tėvas su dukra buvo įsitraukęs, Diu, sakau, netikėtai į galvą šovė idėja dėl trigubo susivienijimo.

„Tu nori imti Džiuli sau už žmoną,“ jis pasakę Kurvaliui, „Aš tau ją atiduodu nesvyruodamas, tik iškeliu vieną sąlygą santuokai: tu nepavyduliausi, kai, nors ir būdama tavo žmona, ji ir toliau man rodys paslaugumą, kokį visad rodydavo praeityje; be to norėčiau, kad padėtum man įtikinti mūsų mieląjį Diursė atiduoti man savo dukters Konstancos ranką, kuriai, aš privalau prisipažinti, man yra kilę apytikriai tokie pat jausmai kaip ir tavieji Džiulei.“

„Bet,“ pratarė Kurvalis, „tu turbūt supranti, kad Diursė, toks pat ištvirkęs kaip tu...“

„Aš žinau viską, kas yra žinotina,“ atsikirto Diu. „Tokiame amžiuje ir su mūsų mąstymo maniera, argi tokie dalykai gali sustabdyti? Negi tu manai, kad aš ieškau žmonos, kad turėčiau šeimininkę? Aš noriu žmonos, kad mano įnoriai būtų aptarnauti, aš noriu, kad ji pridengtų šydu, uždangstytų neribotą kiekį nedidelių slaptų ištvirkavimų, kuriuos taip stebuklingai gerai užmaskuoja vedybų mantija. Vienu žodžiu, aš noriu jos dėl tų pačių priežasčių kaip ir tu mano dukters – o gal tu geidi, kad aš ignoruočiau tavo tikslus ir geismus? Ištvirkėliai tuokiasi, kad valdytų vergus: žmonas jie yra pavertę labiau klusniomis nei šeimininkaujančiomis, tu taip pat žinai kaip mes vertiname despotizmą malonumuose, kurių siekiame.“

Kaip tik tuo momentu įėjo Diursė. Du jo draugai perpasakojo savo pokalbį ir, sužavėtas pasiūlymo, tuoj pat paskatinusio jį prisipažinti apie savo sumanymą, kurį taip pat buvo parengęs Adelaidai, Prezidento dukteriai, Diursė sutiko, kad Diu taptų jo žentu, jei tik jis pats taps juo Kurvaliui. Trys vestuvės buvo greitai sudarytos, visi kraičiai didžiuliai, o vedybų sutartys identiškos.

Ne mažiau nusikalstamas nei du jo kolegos, Prezidentas buvo prisipažinęs Diursė, kuris neišdavė jokio apmaudo tai sužinodamas, kad jis turėjo slaptų nesantuokinių ryšių su savo paties dukterimi; trys tėvai, norėdami ne tik išlaikyti savo teises, bet ir pastebėdami galimybę jas išplėsti, paprasčiausiai sutiko, kad trys jaunos damos, pririštos prie savo vyrų tik kilnojamu turtu ir namais, savo kūnu nepriklausytų labiau vienam nei bet kuriam iš jų, ir rūsčiausios bausmės buvo paskirtos jai, kuriai neturėtų šauti į galvą nesutikti su bent viena sąlyga, kurią buvo priversta priimti.

Plano įgyvendinimo išvakarėse X*** Vyskupas, per pasidalintus malonumus jau glaudžiai susisaistęs su dviem savo brolio draugais, pasiūlė pridėti ketvirtą elementą į susivienijimą jei tik kiti trys džentelmenai sutiktų su jo dalyvavimu šioje istorijoje. Šis elementas, Diu antroji duktė bei Vyskupo dukterėčia, buvo tapusi visiška jo nuosavybe labiau, nei buvo įsivaizduojama. Jis jau buvo paveikęs ryšius su savo dukterėčia ir du broliai, virš visų abejonių šešėlių, žinojo, kad panelės vardu Alen egzistavimas daug tiksliau galėtų būti priskiriamas Vyskupui nei Diu; pirmasis, kuris nuo pat to laiko, kai ji paliko lopšį, buvo paėmęs mergaitę į savo priežiūrą, kaip ir galima numanyti, neleido laiko bergždžiai kuomet metai leido jos kerams išsiskleisti. Šitokiu būdu savo kolegoms jis buvo lygus ir prekė, kurią pasiūlė parduoti, buvo taip pat sugadinta arba taip pat degradavusi; o kadangi Alen potraukiai ir trapi jaunystė švietė netgi ryškiau už likusių trijų kompanionių, ji buvo ryžtingai paversta sandorio dalimi. Kaip ir kiti trys jau buvo padarę, Vyskupas merginą atidavė neatsisakydamas ir savo ypatingų teisių į ją; šitokiu būdu visi keturi mūsų herojai pasijuto esantys keturių žmonų vyrai. To pasekme tapo tam tikra klasifikacija, kurią, skaitytojo patogumui, mes turėtume reziumuoti:

Diu, Džiuli tėvas, tapo Konstancos, Diursė dukros, vyru;

Diursė, Konstancos tėvas, tapo Adelaidos, Prezidento dukros, vyru;

Prezidentas, Adelaidos tėvas, tapo Džiuli, Diu vyresniosios dukters, vyru;

Ir vyskupas, Alen dėdė ir tėvas, tapo kitų trijų moterų vyru bei taip pat užleido Alen savo draugams vis dar išlaikydamas ir savo teises į ją.

Tai įvyko didžiuliame Diu dvare, Bourbonnais‘e, kur šios linksmos poros buvo suformuotos ir aš palieku skaitytojui pačiam įsivaizduoti kaip jos buvo galutinai įgyvendintos bei kokiose orgijose; būdami įsipareigoję aprašyti kitus, pastarųjų vaizdavimą apeiname.